Laiškai iš Ivo Džimos

Prieš šešiasdešimt metų JAV ir Japonijos armijos susitiko Ivo Džimos saloje. Po kelių dešimtmečių keli šimtai laiškų buvo iškasti iš kietos Ivo Džimos žemės. Šie laiškai suteikia balsus ir veidus saloje kovojusiems vyrams bei išskirtiniam jų generolui. Japonų kareiviai išsiunčiami į Ivo Džimą žinant, kad iš ten jie tikriausiai niekada nebegrįš. Tarp jų – Saigo, kepėjas, kurio vienintelė svajonė yra dar kartą išvysti savo naujagimės dukrelės veidą, Baronas Nishi, olimpinis jojimo čempionas, žinomas visame pasaulyje, Shimizu, jaunas karo policininkas, kurio idealizmo dar neišbandė karas, ir leitenantas Ito, griežtas kariškis, kuris greičiau jau nusižudys, nei pasiduos. Japonų gynybai vadovauja Generolas Tadamichi Kuribayashi, daug po Ameriką keliavęs kariškis, kuris, viena vertus, puikiai suvokia beprasmišką karo prigimtį, kita vertus, gerai išmano karo su amerikiečiais, didžiule armada besiartinančiais link Japonijos krantų, strategijas. Su nedidelėmis gynybos pajėgomis, kurias iš esmės sudarė tik japonų kareivių ryžtas ir vulkaninis salos peizažas, beprecedentė Generolo Kuribayashi taktika lemia netikėtą posūkį kare. Jo dėka mūšis, iš kurio amerikiečiai tikisi greitos ir lengvos pergalės, virsta herojiška ir sumania kova, trukusia net 40 dienų. Beveik 7000 amerikiečių karių žuvo Ivo Džimoje. 20 000 japonų karių krito kovoje. Juodas Ivo Džimos smėlis sugėrė jų visų kraują, tačiau pasiaukojimas, jų pasipriešinimas, jų drąsa ir užuojauta išliko gyvi jų laiškuose, siųstuose namo. Nepaprastas Clinto Eastwoodo susidomėjimas Ivo Džimos mūšiu baigsis dviem dideliais paraleliai statomais kino filmais – japoniškuoju „Laiškai iš Ivo Džimos“ ir amerikietiškuoju „Mūsų tėvų vėliavos“, kuriame režisierius stoja į kitą fronto liniją ir pasakoja istoriją japonų akimis.